Psichologo Algimanto įžvalgos. „Neišsakyta tuštuma: kodėl vis dar nesijaučiame laimingi?“

Rodos nieko svarbaus, nieko tokio reikšmingo į ką galėtumėm parodyti pirštu nėra, bet kažkodėl vis nesijaučiame pakankamai vertingi, pakankamai mylimi. Atrodytų turime puikią šeimą, gerą darbą, draugų, ant stalo yra maisto, stogas virš galvos, namuose šilta ir jauku, bet jausmas viduje lyg kažko trūktų, lyg kažkuo nepatenkinti. Vertinant pagal asmens bazinių poreikių hierarchiją, atrodytų kad visko turime, bet nesijaučiame laimingi. Pasvarstykime, dėl ko vis atrodo – nieko nėra, bet nesijaučiame gerai?

Dauguma žmonių, vaikystėje nepatyrė didelių traumų, tokių kaip seksualinė prievarta ar fizinis smurtas, negyveno karo zonoje, būdami vaikai neturėjo laidoti savo tėvų. Bet jų gyvenimo kelyje, netrūko mažų „aštrių šukių“ ir „nedidelių duobių“ kurios paliko įspaudą. Tai žmonių patiriami išgyvenimai ir negalavimai, įvykiai, kurių daugelis atrodytų visiškai įprasti, bet gali sukelti emocinių ir funkcionavimo problemų, sutrikdyti ne tik fizinę, bet ir psichikos sveikatą, ypač jei visi jie nutinka per trumpą laiką arba dažnai kartojasi. Kokie tie įvykiai ar patirtys?

Tėvų ir vaikų ryšio nebuvimas. Kaip artimiausi asmenys (tėvai, globėjai) reaguoja į kūdikį ar vaiką, nulemia jo saugumo jausmą. Saugus prieraišumas būdingas šeimoms, kuriose vyrauja pastovumas, o vaikų poreikiai jautriai atliepiami. Ir atvirkščiai, vengiamasis prieraišumas susiformuoja tada, kai tėvai nutolę ir išsiblaškę. Bet kuris prieraišumo stilius, išskyrus saugųjį,  asmenį gali privesti prie tokių situacijų, dėl kurių jis didelę laiko dalį jausis nekaip. Tai yra svarbu, nes šiuos modelius taikome santykiuose ir suaugę - ne tik romantiniuose, bet ir draugystės ar tiesiog bendraujant su kitais. Taigi reikia suprasti, kad jei mes vaikystėje ir nepatyrėme didelių skriaudų, mus vis tiek veikia mūsų patirtys, aplinkybės ir santykiai.

Mokykla – tai gyvas organizmas, kuriame dažnai esame priskiriami tam tikrai kategorijai ir sudėliojami tarsi į stalčiukus. Atviros patyčios yra pagrindinė vaikystės problema kurią tenka išgyventi nemažai daliai vaikų. Taip pat emocinį diskomfortą daugeliui vaikų ir paauglių sukelia įžeidus elgesys, nesugebėjimas pritapti, žeminimas, stresas dėl egzaminų, spaudimas bet kokia kaina siekti sėkmės aplinkoje, orientuotoje į vertinimą, o ne į prasmingą mokymąsi. Vienokie ar kitokie įvykiai, o kartais ir jų dauguma susijungia ir priveda prie tam tikrų jausmų ir elgesio, kurie nėra mums naudingi (pvz., klasės, mokyklos keitimas ir pan.), o kartais – ir visiškai žalingi (pvz., persivalgymas, nemiga, nuolatinis nerimas, „gyvenimas technologijose“ ir t.t.).

Paminėjome tik keletą, iš pirmo žvilgsnio rodos ne itin reikšmingų, bet pamatinių ir dažnai vykstančių įvykių ir situacijų, kurios gali turėti daug įtakos žmogaus gyvenimui - jo nuotaikai, būsenai, elgsenai. Kartais netgi galime manyti, kad minėti įvykiai, situacijos nekelia didelių rūpesčių, ypač jei apie jų padarytą žalą žinome ir turime įrankių jiems pataisyti, bet ilgainiui pradedate jausti, kad kažkas negerai.

Visuomenės normos, mokančios mus išlaikyti ramybę ir judėti į priekį, nepastebimai užtušuoja „nedideles duobeles“, tačiau jos niekur nedingsta, telkiasi giliai mūsų emocinėje šerdyje ir vis kaupiasi kaip tos kredito kortelės palūkanos. Galiausiai vieną dieną šis psichologinių nuosėdų rinkinys ima daryti įtaką mūsų savijautai. Ir net jei tai dar visko nesunaikina, daugelis mūsų jaučiame kaip ši jėga traukia nuovargio, nedidelio nerimo ir pasitikėjimo savimi trūkumo link. Taigi, ignoruoti šias patirtis rizikinga, nes nekontroliuojamos jos gali privesti, kaip ir didžiosios traumos, prie daugelio šiuolaikinio pasaulio psichikos ir fizinės sveikatos problemų.

Dauguma ryžtamės kreiptis ir į gydymo įstaigas. Deja, gydytojas nediagnozuoja ir nesiima gydyti prastos nuotaikos, nerimo ar neadaptyvaus perfekcionizmo (pastangų įgyvendinti kartais net neįmanomus siekius, kad išvengtų nesėkmės ar kritikos), o gydytojo paklausti, ar pastaraisiais metais jūsų gyvenime būta reikšmingų įvykių, veikiausiai atsakome „Ne“. Taigi, žmogus lieka pats vienas tvarkytis su savo ne tokia sunkia, bet gyvybines jėgas išsunkiančia egzistencija, kurios pasireiškimo židiniai: nedidelė panika, nuolatinė prasta savijauta ir net sveikatos sutrikimai, tokie kaip nemiga, augantis svoris ar lėtinis nuovargis.

Kaip mes galime padėti sau? Pagrindinis dalykas - mums reikalingas gyvas žmogiškas ryšys! Esame socialios būtybės, kurioms evoliucija lėmė gyventi grupėmis. Net jei šiais laikais mums nebūtina kitų pagalba ieškant maisto, pastogės ar prieglobsčio nuo priešų, kitų žmonių mums vis dar reikia dėl bendrumo jausmo, socialinio palaikymo ir kaip terpės, kurioje siektume savo tikslo. Bendrystės jausmas susijęs ne tik su mūsų emocine sveikata, bet su sveikata apskritai. Ir tai nebūtinai turi būti gilus ir prasmingas bendravimas, bet netgi trumpas pokalbis belaukiant autobuso ar eilėje prie kasos, padeda pajusti bendrystę. Taigi skatinu ir kviečiu kuo dažniau bendrauti gyvai!

Jeigu jaučiatės vieniši, nesuprasti ar pasimetę savo mintyse, kviečiame į nemokamą psichologo konsultaciją, kurioje galėsite:

• Dalintis tuo, kas slegia, saugioje ir palaikančioje aplinkoje;
• Rasti atsakymus į rūpimus klausimus ir gauti vertingų patarimų;
• Atrasti būdus, kaip sustiprinti savo vidinę ramybę ir pasitikėjimą savimi.

Daugiau informacijos ir registracija: tel. +370 31521438 arba el. paštu algimantas.kitrys@alytausrajonovsb.lt