Psichologo pastebėjimai paprastai apie nepaprastus dalykus

Sakoma, kad kiekvienas iš mūsų turime traumų. Tai labai tikėtina, nes mes nuo pat savo gimimo pradžios gyvename kiekvieną dieną ir rizikuojame patirti trauminius įvykius. Išgirdę žodį trauma, pirmiausiai pagalvojame apie fizinius sužeidimus, bet emocinės, psichologinės traumos dažną sužeidžia stipriau. Į neigiamas emocines patirtis mūsų visuomenėje dažniau linkstama nekreipti dėmesio, tarsi jas „nurašyti“ ar „užšaldyti“, laikyti jas nereikšmingomis arba mažiau svarbiomis, vengiama kalbėti apie jas. Tačiau jų patyrimas, ypač ankstyvame amžiaus tarpsnyje – vaikystėje, gali turėti skaudžių patirčių jau suaugusio asmens gyvenime, lemti įvairius psichikos, kūno negalavimus, taip pat kelti sunkumų tarpasmeniniuose, darbiniuose santykiuose. Asmuo gali jaustis mažiau vertingas, pažeidžiamas, kas dažnam kelia ne gyvenimo džiaugsmą, bet kančią.

Esu įsitikinęs, kad svarbu apie traumuojančius įvykius kalbėtis. Dirbdamas su žmonėmis pastebėjau, kad neretai kliento problemų, dėl kurių jis kreipiasi pagalbos, priežastis – patirtos traumos. Dažniausiai traumas sukeliantys išoriniai veiksniai: stichinės nelaimės, karas, eismo įvykiai, operacijos, smurtas, girtuokliavimas, prievarta, taip pat ir ilgalaikis emocinių poreikių nepatenkinimas, ypač vaikystėje. Kartais traumos taip smarkiai mus sužaloja, kad net pamirštame pagrindinius savisaugos principus. Darbinės praktikos metu, daug kartų teko pastebėti kaip žmogus, patyręs fizinį ar psichologinį smurtą ankstesniuose santykiuose ir siaubingai bijantis, kad skriauda pasikartos, užmezga naujus santykius su panašiu smurtautoju ir vėl patiria prievartą – istorija kartojasi.

Kas bendra trauminiams įvykiams ir kuo jie skiriasi? Trauma gali būti vienkartinis sukrečiantis įvykis arba nuolat besikartojantis ir ilgalaikis. Tačiau visos traumos, tai emocinį ar fizinį skausmą sukeliantys sukrėtimai ir dažnai visam laikui paliekantys pėdsaką žmogaus gyvenime. Trauminius įvykius asmenys suvokia, į juos reaguoja, išgyvena ir su jais tvarkosi skirtingai. O kai kurie psichologinę traumą sukeliančius įvykius vertina kaip labai stiprų ir/arba net gyvybei pavojingą įvykį. Taigi tik pabandykime įsivaizduoti, kaip toks žmogus jaučiasi!? Kiek jis turi įdėti pastangų ir energijos suvaldyti savo baimę ir dar atlikti kasdienines veiklas!?

Kaip atpažinti traumų sukeltas pasekmes? Būna taip, kad trauminį įvykį patyręs asmuo, gauna iš aplinkinių siunčiamus signalus. Bet traumuoti žmonės, užuot atkreipę dėmesį į įspėjamuosius ženklus, dažnai susitelkia į tai, kaip pakeisti save, kaip tinkamai elgtis ir būti geresniems ar netgi įtikti. Toks mąstymas ydingas, jis gimdo dar didesnę savigraužą ir kuria iliuziją apie būsimus naujus, dabar jau tikrai saugius ir sveikus santykius.

Smurtavimą patiriantis asmuo, neretai nuvertina arba ignoruoja įspėjamuosius ženklus, net jei apie juos būtų skelbiama milžiniškuose reklaminiuose stenduose. Šie ženklai rėkte rėkia, kad aukos laukia dar daugiau smurto, nevilties ir gėdos, tačiau trauma verčia auką klaidingai manyti, kad pakeitusi save ji pakeis kitų žmonių elgesį su ja. Tai tik keli epizodai iš to, kaip kiti gali padėti atpažinti, jog esate patyrę traumą.

Kartais ir patys pastebi, lyg kažkas trukdytų jaustis pilnaverčiais žmonėmis, kurti santykius, kelia vidinę sumaištį, apima tuštumos jausmas, dažnai įkrenta į ruminavimą – kankinančias blogas mintis apie save, kurios juos graužia, nepaliaujamai sukasi jų galvose ir gali turėti neigiamos įtakos psichologinei būsenai, emocijoms ir nuotaikoms. Tai signalai, kad toks asmuo galimai buvo emociškai apleistas vaikystėje. Jiems sistemingai trūko to, ko būtinai reikia susiformuoti psichiškai sveikam žmogui, – emocinio ryšio su tėvais. Jų tėvai dėl kažkokių priežasčių negebėjo sveikai emociškai reaguoti į savo vaiko poreikius ir emociškai buvo nuo jų atsiriboję. Taip augdamas vaikas negalėjo išsiugdyti emocinio ryšio su savimi ir jau suaugęs patiria tai, ką vadiname emociniu apleistumu.

Tačiau problema yra ta, kad retai kuris norime ir nevengiame prisiminti traumuojančias patirtis. Dažniausiai abejojame ar verta kalbėti apie jas, bijome atsiverti. Daugelis mūsų šias baimes ir abejones laiko savyje manydami, kad jei jas parodys kitiems, tai susilpnės jų galios, taps dar labiau pažeidžiamesni. Kai kas galvoja, kad atsivėrus bus neišgirsti, nesuprasti, o gal net nuvertinti jų išgyvenimai. Bet tai dažniausiai tik mūsų galvose. Jei ir toliau šias patirtis ignoruosime ir stengsimės jas kuo giliau paslėpti, labai abejotina, ar kada nors jas įveiksime. Žmonės paprastai yra atsparūs sukrėtimams, bet daugelis kenčia nuo šių trauminių patirčių kur kas labiau ir ilgiau, nei įsivaizduojame.

Ryžtas pokyčiams reiškia ryžtas mokytis kažko naujo: naujų žinių ir įgūdžių ir tai taikyti savo asmeniniame gyvenime. Mums veiksmingiau sekasi mokytis jei save suvokiame ne kaip fiksuotus, o kaip nuolat augančius. Mes visi galime augti jei tik neapsistatome savęs tam tikrais barjerais, jeigu nestabdome savęs dirbtinai. Nes iš tikrųjų nei mes patys, nei niekas kitas nežino kur yra mūsų galimybių ribos. Nors esame riboti (pvz., energijos, laiko, santykių ir kt.) bet savo galimybių ribas mes galim atrasti tik per patirtį, per nuolatinį mokymąsi ir augimą.

Mane džiugina tai, kad vis daugiau atsiranda literatūros šaltinių, kuriuose išsamiai aprašomi traumuojantys įvykiai, suteikiama žinių kaip atpažinti savas ir kitų žmonių traumas, motyvuojama nutraukti traumos daromą žalą, įvardijami būdai ir patarimai, kaip padėti sau ir kitiems. Knygose pateikiami naujausi moksliniai tyrimai, sėkminga klinikinė praktika, tikros istorijos ir nuodugnesnis požiūris į traumas. Tai puiki galimybė, besigilinančiam į traumų istoriją, suprasti jų daromą žalą, atpažinti dėl traumuojančios patirties susiformavusius, netinkamus, žalojančius elgesio ir mąstymo modelius bei mokytis naujų įgūdžių.

Jei nepavyksta vieniems reflektuoti su savimi, galima kreiptis į specialistus – psichologus, psichoterapeutus individualiai ar grupinėse terapijose. Nemokamos psicologo konsultacijos teikiamos Alytaus rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biure. Daugiau informacijos ir registracija tel. +370 315 214 38.

 O tiems, kam sužadinau smalsumą domėtis, gilintis į traumines patirtis, rekomenduoju knygas: Paul Conti „Trauma – nematoma epidemija", Bruce D. Perry „Berniukas, kurį augino kaip šunį ir kitos istorijos iš vaikų psichiatro užrašų: ko traumuoti vaikai gali mus išmokyti apie netektį, meilę ir gijimą”, Dr. Jonice Webb ir kt. „Iš emocinės tuštumos“, Bessel Van Der Kolk „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“ ir kt. Įtraukiančio Jums skaitymo!