Sveikas senėjimas

Europoje išryškėjo sparčios gyventojų senėjimo tendencijos, kurias daugiausiai lemia mažas gimstamumas ir ilgėjanti gyvenimo trukmė. Manoma, kad iki 2060 metų dvigubai padidės 65 ir vyresnių žmonių skaičius darbingo amžiaus žmonių atžvilgiu, todėl sudaryti sąlygas oriam, sveikam ir aktyviam gyventojų senėjimui yra kiekvienos valstybės prioritetinis uždavinys.

Europos Sąjungos statistikos tarnyba (Eurostat) ir Pasaulio sveikatos organizacija pagyvenusiais asmenimis siūlo laikyti 65 metų amžiaus sulaukusius gyventojus. Jungtinės Tautos pagyvenusį amžių apibrėžia kaip amžių per 60 metų. Lietuvoje vyresnių žmonių tikslinei grupei, kuriai nukreipta sveikos gyvensenos ir kitos profilaktinės sveikatos priežiūros paslaugų plėtra, yra laikomi 60 metų ir vyresni asmenys.

Pasaulio sveikatos organizacija sąvoką „sveikas senėjimas“ apibrėžia kaip funkcinio pajėgumo, užtikrinančio gerovę vyresniame amžiuje, ugdymo ir palaikymo procesą. Funkcinis pajėgumas suprantamas kaip gebėjimas asmeniui atlikti jam vertingą veiklą:

• tenkinti pagrindinius poreikius;
• mokytis, tobulėti ir priimti sprendimus;
• turėti galimybę judėti
• kurti ir palaikyti santykius;
• būti naudingam visuomenei.

Senėjimas ir fizinis aktyvumas

Vienas iš sėkmingo senėjimo komponentų yra fizinė sveikata. Įrodyta, kad fizinė veikla turi teigiamą poveikį asmens psichinei sveikatai, užkerta kelią lėtinių ligų atsiradimui ir mažina jų
padarinius, stiprina bendrą sveikatą ir funkcionavimą. Fizinis aktyvumas visapusiškai gerina sveikatą: skatina pagyvenusius žmones bendrauti, savanoriauti, padeda susirasti draugų ir didina bendrumo jausmą, taip pat teigiamai veikia ilgalaikę ir trumpalaikę atmintį, suvokimą, nuotaiką, savivertę, savarankiškumą, padeda išvengti arba pavėlinti širdies ir kraujagyslių ligų, depresijos, diabeto ir kitų ligų atsiradimą; tinkamai pritaikyta ir poreikius atitinkanti veikla teigiamai veikia pagyvenusių žmonių fizinį pajėgumą, gerina pusiausvyrą ir funkcines galimybes; fiziškai aktyvūs vyresnio amžiaus žmonės pasižymi geresne psichosocialine sveikata, geresniu funkcionalumu bei aukštesne saviverte. Visa tai net du kartus padidina tikimybę senti sėkmingai, ir priešingai – fiziškai neaktyviems asmenims atsiranda du kartus didesnė tikimybė patirti funkcinius suvaržymus ir nepasitenkinimą gyvenimu. Be to, dėl fizinio pasyvumo didėja rizika atsirasti nutukimui, antsvoriui, cukriniam diabetui ir vėžiui. Todėl vyresnio amžiaus žmonių fizinis aktyvinimas yra viena svarbiausių priemonių, siekiant vyresnio amžiaus žmonių sėkmingo senėjimo.

Išskirtini keturi veiksniai, turintys įtakos vyresnio amžiaus asmenų fiziniam aktyvumui:

Fiziologiniai – nuo 30 metų žmogus pradeda senti, mažėja širdies darbingumas, retėja kapiliarų tinklas ir nyksta raumenų masė. Žinoma, kiekvienam asmeniui senėjimas vyksta skirtingai, tai lemia paveldimumas, aplinkos veiksniai ir pan. Tinkamas fizinis krūvis padeda padidinti raumenų jėgą ir ištvermę.

Psichologiniai – dažniausias fizinio aktyvumo ribojimo veiksnys yra motyvacijos stoka arba visiškas jos nebuvimas. Didelį poveikį turi pasitikėjimas savimi, savivertė, savo veiklos efektyvumo suvokimas („Aš“ efektyvumas“) – asmens suvokimas apie savo paties gebėjimus. „Aš“ efektyvumas“ yra žmogaus vidinės motyvacijos pagrindas ir veiksmo fondas. Savo veiklos efektyvumo suvokimas ir noras yra įvardijami kaip patys svarbiausi veiksniai, lemiantys pagyvenusių žmonių fizinį aktyvumą. Baimė, depresija, stresas, negatyvumas, nesitikėjimas gyvenimo kokybės pagerėjimo, žinių stoka neigiamai veikia fizinį aktyvumą.

Socialiniai – teigiama, jog asmenys, stokojantys pinigų, gyvenantys skurde, turi didesnę tikimybę tapti fiziškai pasyvūs. Priklausymas žemesniam ekonominiam-socialiniam sluoksniui sąlygoja socialinių ryšių stoką, negatyvizmą ir psichologinę įtampą. Fizinį aktyvumą skatina aukštesnis išsilavinimas, geresnė ekonominė padėtis, šeimos, draugų ir kaimynų palaikymas, programų prieinamumas, švietimas ir informacija.

Aplinkos – asmeninis saugumas ir fizinės aplinkos pritaikymas (pėsčiųjų takai, dviračių takai, keliai, parkų gausa, policijos patruliavimas, tualetai, prausyklos, suoliukai, apšvietimas ir pan.). Pritaikyta fizinė aplinka padeda gerinti fizinį aktyvumą.

Senatvinio silpnumo sindromas

Senatvinio silpnumo sindromo sąvoka yra palyginus nauja, atsiradusi paskutiniame 20-ojo amžiaus ketvirtyje. Projekto „ADVANTAGE JA“ partneriai sutarė vadovautis šios savokos 2015 m. Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimu:

„Senatvinio silpnumo sindromas yra progresuojantis su senėjimu susijęs fiziologinių sistemų išsekimas, dėl kurio sumenksta fizinio pajėgumo rezervai, kas sukelia ypač didelį jautrumą stresoriams ir padidina įvairių neigiamų sveikatos padarinių riziką.“

Senatvinio silpnumo sindromas yra būklė, kurią galima pakeisti, o asmeniui grąžinti būklę be senatvinio silpnumo, ypač ankstyvose šio sindromo stadijose.

Labiau pažengusios senatvinio silpnumo sindromo stadijos mažiau modifikuojamos ir, daugeliu atvejų, siekiant išvengti negalios ir priklausomumo, intervencija(-os) turi būti tiksli(-os). Senatvinio silpnumo sindromas yra laikomas progresuojančia ir potencialiai pakeičiama būkle, kuriai būdingas nuolatinis fizinio pajėgumo kitimas.

Alytaus rajono visuomenės sveikatos biuras vykdo vyresnio amžiaus žmonių (65 m. ir daugiau) fizinio aktyvumo skatinimą. Kviečiame Alytaus rajono senjorus į nemokamas mankštas vykstančias Dauguose.

Išsamesnė informacija tel. +370 (315) 21438.