Žvilgsnis į save – stiprinkime savo savivertę

Visuomenė ir žiniasklaida kas dieną užtvindo mus srautu vaizdinių ir pranešimų, aiškinančių, kokie privalome būti ir kaip turime gyventi. Siunčiamos žinutės, pasisakymai daugelį verčia patikėti, kad jeigu tik atrodysime tobuli ir gyvensime tobulą gyvenimą, daugiau nebesijausime nevisaverčiai. Tai tarsi įsukame ydingą ratą: stengiamės viską atlikti, visiems patikti ir viską ištobulinti. Galvoje vis dažniau randasi nerimą ir baimę keliančių minčių: „O kas, jeigu nepavyks, nesugebėsiu išpildyti visų šių lūkesčių? Kodėl kiti labiau nepasistengia ir negyvena taip, kaip iš jų tikiuosi? Ką aplinkiniai pagalvos, jei mane ištiks nesėkmė arba jei nuleisiu rankas? Kada galėsiu liautis visiems įrodinėti, ko esu vertas?“

Tai kaip pagaliau tapti atspariu, nebesirūpinti, kokį įspūdį paliekam kitiems, nesibaiminti nesėkmių arba nepritarimo, nebesigūžti nuo minties, kad būsi atstumtas? Šis klausimas jau pats savaime sufleruoja, kad reikia atsigręžti į save. Norint būti mažiau pažeidžiamu aplinkinių vertinimams, nuomonei, kritikai, reikalavimams pirmiausia rekomenduotina stiprinti save, ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai - stiprinti savo vertę.

Savivertė – nepaprastai svarbi mūsų asmenybės pusiausvyrai, ji lemia mūsų mintis apie save ir pasaulį, mūsų elgesį ir emocijas. Savivertė – tai apibendrinta žmogaus nuomonė apie save ir apie tai, kiek jis vertingas. Ši nuomonė gali būti pozityvi („Aš geras“, „Esu vertingas“) arba negatyvi („Esu blogas“, „Esu nieko vertas“). Kai apibendrinta nuomonė apie save teigiama, kalbame apie aukštą savęs vertinimą ar netgi savo jėgų ir galimybių pervertinimą, o kai neigiama - kalbame apie žemą savivertę - kai žmogus nuvertina save, menkina savo jėgas ir galimybes. Tarp šių dviejų savęs vertinimo rodiklių svarbiausias yra adekvatus savęs vertinimas, savo jėgų gyvenimiškose situacijose tinkamas vertinimas, bei adekvatus pasaulio suvokimas ir bendravimas su žmonėmis. Riba tarp žemos savivertės ir savęs pervertinimo, gali būti labai siaura. Kartais savęs pervertinimas yra kaip būdas nuslėpti menką savęs vertinimą ir nepasitikėjimą savimi.

Psichologo praktikoje dažniau tenka susitikti su asmenimis, kurie kreipiasi dėl žemo savęs vertinimo. Jie klausia „Kodėl su manimi taip elgiasi kiti žmonės, kas negerai su mano saviverte?“ Daugumos sunkumų, kurie kyla suaugusiems, priežastys slypi vaikystėje. Vaiko elgesys, jo santykis su savimi ir santykiai su jam svarbiais žmonėmis formuoja jo elgesio modelį suaugus. Tačiau kartais neigiamus įsitikinimus apie save asmenys formuoja ir vėlesniame gyvenime, patiriant nemalonius, kartais sukrečiančius išgyvenimus (pvz. patiriant patyčias mokykloje ar darbe, užmezgus artimus santykius su išnaudoti linkusiu partneriu ir pan.). Atkreipiu dėmesį, kad vertingumo jausmas nėra faktas, tai tik asmens nuomonė apie save. Kaip ir kitos nuomonės, ji gali būti iškreipta arba klaidinga. O tai sako, kad nuomonę apie save ir apie tai, kiek esu vertingas galime keisti ir ugdyti, tai yra stiprinti, auginti, naujai formuoti.

Savivertės kūrimo ir atkūrimo/atstatymo kelias nėra lengvas. Tai gali būti ir viso gyvenimo kelionė. Turbūt kai kam tai bus baisu, o gal net atgrasu, kils klausiamų minčių: „O kam man to reikia? Ar tikrai aš to noriu? O gal gerai taip kaip yra? Kiek ilgai truks kelionė ir kur tas kelias mane gali nuvesti?“ Vargiai dabar galėtumėt atsakyti į šiuos klausimus, bet jei neišdrįsite tai niekada ir nesužinosite. Intriguojančiai, bet tuo pačiu drąsinančiai skamba ir esu giliai įsitikinęs, kad verta bandyti. Kaip rašė Barbara Sher “Savo gyvenime jūs turite tik vieną darbą – pragyventi savo gyvenimą”. O kaip jį pragyvensite, priklausys nuo jūsų pačių.

Grįžtant prie nuomonės apie save formavimo ir savo vertės jausmo stiprinimo, visų pirma nereikia tikėtis greito rezultato. Susiformavusius ir įsišaknijusius įsitikinimus, elgesio modelius keisti nėra lengva. Kad ir ko mes besiektume, niekada viskas nesiklostys idealiai. O tai reiškia, kad kaip ir bet kuriame kitame sprendime mes išgyvensime įvairias emocijas: nusivylimą ir viltį, baimę ir drąsą, liūdesį ir džiaugsmą, nesupratimą ir vienybę... Ir tai yra normalu. Svarbiausia šiame kelyje neužmiršti savo tikrojo noro – jaustis vertingesniu. Kiekvieną dieną, mažais žingsneliais, kantriai su drąsa, atjauta ir dėkingumu sau burtis pirmyn.

Norintiems gilintis į šią temą ir atrasti kelrodžių kaip stiprinti savivertę rekomenduoju skaityti knygas:

  Christophe André „Netobuli, laisvi ir laimingi: savivertės pratybos“.  Autorius talentingai nagrinėja plačią savivertės temą. Jis nuosekliai, su didžiuliu išmanymu ir saiku kalba apie tai, kaip pagaliau tapti savimi, nebesirūpinti, kokį įspūdį paliekam kitiems, nesibaiminti nesėkmių arba nepritarimo, nebesigūžti nuo minties, kad būsi atstumtas. Ir pagaliau, pakeitus požiūrį į save, „susikurti savo vietą, o ne siekti užimti kitų“...

Brené Brown „Netobulumo dovanos: nebegalvokite apie tai, kokie privalote būti, bet pamilkite save tokius, kokie esate: kaip gyventi iš visos širdies“. Ši knyga yra apie viso gyvenimo kelionę iš nuostatos „Ką kiti apie mane pagalvos?“ į „Aš patenkintas tuo, kas esu“. Autorė knygoje rašo apie tai, kaip galime lavinti drąsą, užuojautą ir artumą, kad galėtume kas rytą keltis su mintimi: „Nesvarbu, kiek darbų šiandien atliksiu ir kiek liks nepadaryta, aš būsiu patenkintas tuo, kas esu“, o vakare gultis sau tariant: „Taip, kartais aš išsigąstu, bet šiaip esu drąsus. Taip, aš esu netobulas ir pažeidžiamas, bet tai nekeičia fakto, jog aš vertas meilės ir artumo.“

Labai aiškiai siekia mus į save atgręžti ir kunigas Lyris, teigdamas „Tie, kurie netiki Tavo mažais žingsniais – niekada nepatikės ir dideliais, tačiau Tu visus dalykus turi įrodyti sau, ne kitiems.“