Užkrečiamosios ligos

Tuberkuliozė – tai infekcinė liga, pažeidžianti įvairius organus. Tinkamai negydant, gali išsivystyti aktyvi tuberkuliozės forma, kuria susirgus mirtingumas siekia apie 50 proc. Pagrindinis infekcijos šaltinis – žmogus, sergantis atvira plaučių tuberkuliozės forma, ligos sukėlėjai plinta per orą – kalbant, kosint ar čiaudint.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, tuberkuliozė yra trylikta pagrindinė mirties priežastis pasaulyje.  Lietuvoje sergamumas plaučių tuberkulioze yra vienas didžiausių Europoje. PSO yra parengusi „End TB Strategy“, kurios tikslas – sumažinti tuberkuliozės naštą visuomenei. Siekiama, kad 2035 metais 95 proc. sumažėtų mirčių nuo TB atvejų, 90 proc. sumažėtų sergamumo TB rodiklis (lyginant su 2015 m.), nebeliktų naštos šeimoms dėl didžiulių su TB susijusių išlaidų. Pagrindiniai būdai, kuriais bus siekiama užtikrinti tikslų įgyvendinimą – integruota prevencija (akcentuojamas ankstyvas ligos išaiškinimas, gydymas ir prevencija visiems TB sergantiems asmenims; TB sergantys asmenys turi gauti vienodas, lengvai prieinamas paslaugas), politiniai sprendimai (sveikatos ir socialinio sektoriaus teisinės bazės gerinimas, socialinės apsaugos ir reguliavimo mechanizmų stiprinimas, pažeidžiamų visuomenės grupių interesų užtikrinimas (pavyzdžiui, nepasiturinčių asmenų, migrantų, kalinių, žmonių, gyvenančių su ŽIV)), tyrimų ir inovacijų skatinimas.

Didžiausią reikšmę saugantis nuo tuberkuliozės turi žmogaus imuninė būklė, taip pat svarbu periodiškai tikrintis sveikatą, laikytis asmens higienos rekomendacijų, vėdinti patalpas. Vaikus nuo susirgimų sunkiomis tuberkuliozės formomis galima apsaugoti skiepijant. Lietuvoje naujagimiai nuo tuberkuliozės skiepijami 2-3 dieną po gimimo.

Siekiant išsiaiškinti vaikų užsikrėtimą tuberkulioze Lietuvoje, teisės aktų nustatyta tvarka atliekami tuberkulino mėginiai vaikams prieš pradedant lankyti mokyklą (6 ir 7 metų amžiaus) ir rizikos grupių vaikams.

Rizikos grupės:

• neskiepyti nuo tuberkuliozės;
• bendraujantys su sergančiais tuberkulioze;
• dažnai sergantys viršutinių kvėpavimo takų ligomis;
• sergantys lėtinėmis ligomis;
• gydomi kortikosteroidais asmenys;
• infekuoti žmogaus imunodeficito virusu arba esant kitoms imunodeficitinėms būklėms;
• vaikai iš socialinės rizikos šeimų;
• gyvenantys sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, vaikų globos namuose, internatuose, pensionatuose;  
• migrantai.

Tuberkuliozės sukėlėjai plinta per orą su dalelėmis. Kai sergantis plaučių tuberkulioze žmogus kalba, čiaudi, kosti, jis išskiria tuberkuliozės mikobakterijas, kurios ore gali išlikti net kelias valandas. Todėl labai svarbu laikytis tam tikrų prevencijos priemonių:

• Skiepytis – pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, Lietuvoje nuo tuberkuliozės skiepijami naujagimiai 2-3 dieną po gimimo.
• Profilaktiškai tikrintis sveikatą.
• Atlikti tuberkulino mėginį (vaikams prieš pradedant lankyti mokyklą (6 ir 7 metų amžiaus) ir rizikos grupių vaikams). Rizikos grupėms priklauso: neskiepyti nuo tuberkuliozės, bendraujantys su sergančiais tuberkulioze (šeimoje, kolektyve), dažnai sergantys viršutinių kvėpavimo takų ligomis, sergantys lėtinėmis ligomis; gydomi kortikosteroidais, infekuoti žmogaus imunodeficito virusu arba esant kitoms imunodeficitinėms būklėms, vaikai iš socialinės rizikos šeimų, gyvenantys sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, vaikų globos namuose, internatuose, pensionatuose, migrantai).
• Nuolat vėdinti patalpas ir palaikyti švarą jose.
• Laikytis kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo.
• Ankstyva tuberkuliozės diagnostika – viena iš pagrindinių infekcijos plitimo valdymo priemonių. Todėl pajutus tokius simptomus kaip ilgai trunkantis kosulys (3 ar daugiau savaičių), skausmas krūtinėje, apetito stoka, svorio kritimas, nuovargis ir silpnumas, karščiavimas ir pan., būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.

ATMINTINĖ GYVENTOJAMS (VALYMAS IR DEZINFEKCIJA SERGANČIŲJŲ UŽKREČIAMOSIOMIS LIGOMIS GYVENAMAJAME BŪSTE)

INFORMACIJA ASMENIMS, TURĖJUSIEMS ARTIMĄ SĄLYTĮ SU TUBERKULIOZE SERGANČIU ASMENIU

ATMINTINĖ GYVENTOJAMS (VALYMAS IR DEZINFEKCIJA SERGANČIŲJŲ UŽKREČIAMOSIOMIS LIGOMIS GYVENAMAJAME BŪSTE)

Gripas – tai ūmi virusų sukelta kvėpavimo takų infekcija, pasireiškianti karščiavimu, sausu kosuliu, gerklės, galvos ir raumenų skausmu, nuovargiu ir silpnumu.

Tarp žmonių gripo virusas plinta oro-lašeliniu būdu, žmonių imlumas gripui yra didelis. Greičiausiai infekcija plinta mažose, prastai ventiliuojamose patalpose, dulkėmis užterštose patalpose. Inkubacinis periodas – 24–72 val., dažniausiai 48 val. Karščiavimas ir respiraciniai sindromai tunka 4–7 dienas, sausas kosulys ir nuovargis išlieka dar vieną ar dvi savaites. Gripas pavojingas ir dėl sunkių sukeliamų komplikacijų, tokių kaip plaučių uždegimas, akių uždegimas, sinusitas, miokarditas, encefalitas, meningitas ir kt.

Gripo sezonas – periodas, įprastai trunkantis nuo 40-osios kalendorinės metų savaitės iki 20-osios kitų metų kalendorinės savaitės. Gripo epidemiologinė priežiūra vykdoma, siekiant įvertinti sergamumą gripu ir ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, sergamumo dinamiką, nustatyti vyraujančius ir naujus gripo virusus, prognozuoti epidemijas, laiku taikyti užkrečiamųjų ligų valdymo priemones.

Veiksmingiausia gripo kontrolės priemonė – vakcinacija. Rizikos grupėms priklausantys asmenys kasmet skiepijami valstybės lėšomis finansuojama sezoninio gripo vakcina.

Rizikos grupės:

• 65 m. amžiaus ir vyresni asmenys;
• asmenys, sergantys lėtinėmis (širdies kraujagyslių, plaučių ligomis, bronchine astma, metabolinėmis, inkstų ligomis, cukriniu diabetu, asmenys, kuriems yra imunodeficitinė būklė) ligomis;
• medicinos įstaigose dirbantys asmenys;
• asmenys, gyvenantys socialinės globos ir slaugos įstaigose;
• nėščiosios.

Veiksmingiausia apsaugos nuo gripo priemonė – skiepijimas sezoninio gripo vakcina. Kitos prevencijos priemonės:

• Rankų higiena – pagrindinė nespecifinės profilaktikos priemonė. Plaunant rankas su muilu nuo jų pašalinama beveik 95 proc. žmogui patogeninių mikroorganizmų. Plauti rankas su muilu rekomenduojama reguliariai, bet ypač – nusikosėjus ar nusičiaudėjus.
• Patariama neplautomis rankomis neliesti akių, nosies ar burnos.
• Laikytis kosėjimo ir čiaudėjimo higienos – užsidengti nosį ir burną, panaudotas nosinaites išmesti tam skirtose vietose.
• Nuolat vėdinti patalpas.
• Pajutus gripo simptomus, patariama neiti į darbą ar ugdymo įstaigą, likti namuose.
• Vengti sąlyčio su sergančiais asmenimis.
• Nuolat stiprinti savo sveikatą – grūdintis, laikytis sveikos mitybos, fizinio aktyvumo rekomendacijų ir pan.

5 žingsniai kaip apsisaugoti nuo gripo ir kitų virusų plitimo

Gripo profilaktikos ir kontrolės priemonės

Skiepai nuo gripo nėštumo metu apsaugo Jus ir Jūsų kūdikį

7 faktai apie gripo vakciną

ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas, naikinantis žmogaus imuniteto ląsteles. Jo tipų labai daug, tačiau žmogui pavojingi yra HIV-1 ir HIV-2 tipai. Asmuo, infekuotas šiuo virusu, gali susirgti AIDS – įgytu (akvizitiniu) imunodeficito sindromu. ŽIV užsikrečiama lytinių santykių metu, įsidūrus infekuota adata, darant tatuiruotes, medicininių intervencijų metu, perduodant virusą vaisiui nėštumo arba gimdymo metu, maitinant kūdikį. Silpnėjant imunitetui prasideda įvairios komplikuotos infekcinės ligos, vystosi augliai.

Kas yra ŽIV ir kaip jis pasireiškia?

Patekęs į žmogaus organizmą ŽIV naikina baltuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus) – pagrindines specifinio imuninio atsako ląsteles, kurios specifiškai atpažįsta įvairias svetimas medžiagas organizme. Ligai progresuojant, imuninė sistema palaipsniui silpsta ir organizmas tampa nepajėgus apsiginti nuo infekcijų ar ligų. 

ŽIV užkrečia T-limfocitus (T-ląsteles), savo apvalkalėlyje turinčias CD4 receptorius, kurie atpažįsta į organizmą patekusius mikroorganizmus. T-limfocitai dar vadinami CD4 ląstelėmis arba T-helperiais. Daugindamasis žmogaus imunodeficito virusas juos naudoja ir laipsniškai sunaikina. T-helperiams žuvus, infekuoto žmogaus imunitetas silpsta, todėl padidėja rizika susirgti įvairiomis infekcinėmis ligomis arba tam tikromis vėžio rūšimis.

ŽIV simptomai

Žmogaus imunodeficito virusu užsikrėtęs asmuo gali daugelį metų nejausti jokių ligos simptomų ir taip užkrėsti kitus. Maždaug pusei užsikrėtusiųjų per dešimtmetį išsivysto AIDS. Susirgimo požymiai priklauso nuo to, kaip greitai ŽIV virusas paveikia imuninę sistemą. 

ŽIV pirmieji simptomai atsiranda praėjus 2–4 sav. po užsikrėtimo. Dažniausiai tai būna:

• karščiavimas; 
• raumenų ir sąnarių skausmai;
• viduriavimas; 
• bėrimas; 
• padidėję limfmazgiai. 

Ši stadija vadinama ūminiu ŽIV infekcijos sindromu, kurio simptomai juntami 1–2 sav. Vėliau simptomai pranyksta ir prasideda lėtinė besimptomė ligos stadija, trukanti apie 5–8 metus. 

Kita stadija – simptominė liga, kurios metu palaipsniui silpsta imunitetas. Norint patvirtinti simptominę ŽIV ligą reikia laboratoriškai patvirtinti šią infekciją ir bent vieną iš tam tikrų patologijų, kurių sąrašas pakankamai ilgas. 

Paskutinė ligos stadija – AIDS.

AIDS simptomai

AIDS būdingi panašūs simptomai kaip ir ŽIV:

• karščiavimas be priežasties;
• prakaitavimas;
• bendras silpnumas;
• viduriavimas;
• padidėję limfmazgiai;
• krentantis svoris.

Kiti AIDS požymiai priklauso nuo to, kokie kūno organai pažeidžiami. Tai gali būti:

• Rijimo sutrikimai, skausminga burnos gleivinė, kai pažeidžiama burna.
• Dusulys, kosulys ir krūtinės skausmai, kai pažeidžiama kvėpavimo sistema.
• Pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai, kai pažeidžiama virškinimo sistema.
• Odos pažeidimai ir bėrimai.
• Galvos skausmai, psichikos sveikatos sutrikimai, kai pažeidžiama nervų sistema.
• Depresija, polinkis į savižudybę.
• Silpnumas, kraujavimai, odos blyškumas, kai pažeidžiama kraujodaros sistema.

Atsižvelgiant į tai, kad AIDS požymiai yra labai įvairūs, ligos  diagnozavimui būtina kreiptis į specialistus.

Kaip užsikrečiama ŽIV?

ŽIV infekcijos šaltinis yra ja užsikrėtęs žmogus, kuris virusą gali perduoti tiesiogiai per kraują, gleivines ar pažeistą odą. Seilėse, šlapime, prakaite, ašarose ŽIV koncentracija nedidelė, todėl užsikrėtimo pavojaus nėra.

Kuo ŽIV skiriasi nuo AIDS?

Pakankamai dažnai ŽIV ir AIDS yra painiojami. ŽIV – tai virusas (ŽIV ligos sukėlėjas), kuris, patekęs į žmogaus organizmą, naikina baltuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus). Jis sukelia ŽIV ligą, kuri turi skirtingas stadijas.

AIDS – tai įgytas imuniteto nepakankamumo sindromas, kuris yra paskutinė ŽIV ligos stadija. Jis nustatomas, kai virusu užsikrėtusiam asmeniui diagnozuojama viena iš AIDS indikacinių ligų. 

ŽIV infekcijai gydyti skiriami antiretrovirusiniai vaistai (ARV)slopina ŽIV dauginimąsi organizme, tačiau šie vaistai viruso organizme nesunaikina.

Gydymas ARV, dar vadinamas antiretrovirusine terapija (ART), turi būti pradėtas kaip įmanoma greičiau. Vaistai skiriami visiems ŽIV užsikrėtusiems pacientams (nepriklausomai nuo imuniteto būklės), kai pacientai yra pasiruošę ir motyvuoti pradėti gydymą.

Vartojant ARV būtina laikytis griežto vaistų vartojimo režimo.
Gydytojas, prieš paskirdamas ARV, informuoja pacientą apie vaistų nepageidaujamas reakcijas, gydymo nepertraukiamumą ir viruso atsparumo vaistams vystymosi grėsmę.
Vieną kartą paskyrus gydymą, vaistus reikia vartoti iki gyvenimo pabaigos. ŽIV užsikrėtusių asmenų sveikatos būklė stebima visą gyvenimą, vadovaujantis ŽIV užsikrėtusių pacientų priežiūros schema. ŽIV infekcijos gydymo išlaidos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. ŽIV infekciją diagnozuoja ir gydymą skiria gydytojas, kurį pacientas kartu su gydymo įstaiga turi teisę pasirinkti nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.

                                                      GYDYMAS = PREVENCIJA

Gydymo tikslas – pasiekti, kad gydomo ARV asmens organizme laboratoriniais metodais nebūtų aptinkama virusų (jų koncentracija būna mažesnė nei 50 viruso kopijų mililitre).

Jei viruso koncentracija kraujyje neaptinkama, ŽIV perdavimo rizika yra labai maža, tačiau ji nelygi nuliui.

10 proc. ART gydomų asmenų lytiniuose skysčiuose kartais pavyksta aptikti virusų. Tai svarbi priežastis toliau naudoti prezervatyvus.

Laiku neskiriant antiretrovirusinio gydymo ŽIV infekcija progresuoja, silpsta imuninė sistema, žmogus tampa neapsaugotas nuo ligų ar infekcijų, nuo kurių sveika imuninė sistema gali apsiginti. Nuo šių ligų žmogus gali mirti.

Atsisiųsti šią informaciją PDF formatu.